Informacija dėl nesantaikos kurstymo, neapykantos skatinimo atvejų

Kas yra pagrindinis vertinimo ir tyrimo objektas, vertinant nesantaikos kurstymo, neapykantos skatinimo atvejus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnis)?

Vertinant nesantaikos kurstymo, neapykantos skatinimo atvejus pagrindinis vertinimo ir tyrimo objektas yra komentarų, publikacijų, plakatų, kalbų, dainų tekstai, kita kalbinė ar ženklais, simboliais fiksuota informacija, jos turinys.

Kokie svarbiausi neapykantos kalbos požymiai?

Neapykantos kurstymo bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) atkreipia ypatingą dėmesį į tokias aplinkybes: 1) autoriaus kalbos tikslą, 2) kalbos turinį ir kontekstą, 3) kalbančiojo asmens statusą (profesiją), 4) informacijos paskleidimo mastą. Be kita ko, EŽTT pabrėžia, kad tolerancija ir pagarba visų žmonių orumui sudaro demokratinės, pliuralistinės visuomenės pagrindą, todėl gali kilti poreikis bausti arba net drausti visas saviraiškos formas, kurios skleidžia skatina, kursto ar pateisina neapykantą, pagrįstą netolerancija su sąlyga, kad bet kokie taikomi formalumai, sąlygos apribojimai, bausmės yra proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. EŽTT 2003-12-04 sprendimą byloje Gündüz prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 35071/97, par. 40). Remiantis išsamia EŽTT praktika, tokioms idėjoms, kurias išreiškiant siekiama kurstyti neapykantą arba smurtą, vadovaujantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 17 straipsnio nuostatomis, iš esmės netaikoma konvencijos 10 straipsnyje nustatyta saviraiškos laisvės apsauga (žr. EŽTT 2012-10-23 sprendimą byloje Molnar prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 16637/06; 2007-02-20 sprendimą byloje Ivanov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 35222/04).

Ar pareiškiant nuomonę kartu gali būti kurstoma nesantaika, neapykanta, patyčios?

Taip. Todėl dažnai girdimas paaiškinimas ar pasiteisinimas, kad asmuo, skleisdamas neapykantos kalbą, „tik išsakė savo nuomonę“, ne visada bus pagrįstas ar pateisinamas, nes nuomonėje taip pat gali būti nesantaiką (neapykantą) išreiškiančių idėjų ar patyčių. Jei kurstymu pripažįstamas ne bet koks šnekos aktas (žodinė konstrukcija, tekstinis pranešimas), o tik tas, kuriame yra išreikštas komunikacinis ketinimas – raginimas arba skatinimas atlikti konkrečius veiksmus atitinkamos žmonių grupės ar jai priklausančio asmens atžvilgiu (tokiam ketinimui išreikšti praktikoje itin dažnai vartojama gramatinė konstrukcija reikia + veiksmažodžio bendratis), tai tyčiojimasis arba niekinimas gali būti savarankiški neskatinamieji komunikacijos aktai. Todėl tiek nuomonė, tiek skatinimas gali turėti tyčiojimosi ar niekinimo požymių. Nesantaikos kurstymas taip pat gali būti išreikštas užslėpta forma, panaudojant tam tikras retorines priemones – klausimus, frazes ar šūkius.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), spręsdamas dėl saviraiškos laisvės ribų nesantaikos kurstymo atvejais, yra pabrėžęs, jog nesantaikos kurstymas nebūtinai turi pasireikšti kvietimu imtis prievartos ar kitų nusikalstamų veiksmų, pakanka, kad asmuo dėl priklausymo tam tikrai grupei būtų įžeidžiamas, šmeižiamas ar išjuokiamas (žr. EŽTT 2012-05-09 sprendimą byloje Vejdeland ir kiti prieš Švediją; pareiškimo Nr. 1813/07, par. 54-60; EŽTT 2009-07-16 sprendimą byloje Féret prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 1813/07, par. 73; EŽTT 2015-10-15 sprendimą byloje Perinek prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 27510/08).

Ar gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už netiesioginį neapykantos kurstymą?

Taip. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 1 d. nutartyje (baudžiamojoje byloje Nr. K-6-648/2016) yra pažymėjęs, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą už nusikalstamų veikų, numatytų BK (t. y. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso – past.) 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse, padarymą taip pat svarbu nustatyti, kiek pavojingos veikos, dėl kurių padarymo kaltininkas traukiamas atsakomybėn. Pripažįstant ar nepripažįstant tam tikrus viešus pareiškimus kurstymu prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, būtina nustatyti dėl jų kilsiančios (galinčios kilti) grėsmės baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms realumą. Tai suponuoja išvadą, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir ypač 3 dalį kilti nepakanka vien įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo, kurstymo panaudoti smurtą ar fiziškai susidoroti su tam tikra žmonių grupe, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė šio baudžiamojo įstatymo saugomam objektui.